2017 m. lapkričio 28 d., antradienis

NEtaisyklinga NEnaudotina NEcenzūrinė












Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Romain Gary
Romain Gary
Poems After Sex*
Poems After Sex*
Beribystė
Viens
Įsileidu
Rods
Vėloka
Tašes
Pizos
Kedų
Timbaluos
Lady 
Grieko
Gelia
Tvinksniu
Žiurknuodžiai
Tručus
Tručiju
Šiandie
Šposą
Šniūru
Biški
Maladiec
Do
Do
Sklepą
Koncervas
Masino
Granštą
Babą
Benkartu
Benkartu
Sveikamarija
Sveikamarija
Sveikamarija
Benkartu
Mauduolė
Šviežus
Vypteli
Pisli
Pisli
Bepapė
Ančiasnapė
Snapė
Keturakė
Queen
No
Blyn
NEprarask
NEpamesk
NEįklimk
parveŠk
IŠgyvenau
IŠvadas
SumaiŠyti
Karvamilžį
Bardakas
Šiandie
Šiandie
Bardakas
Siaubiakas
Šlakbaumo
Šlagbaumo
Feisbuke
Negurmanė
Gėjišką
Lady
Poems
After
Sex
Cigarettes
After
Sex
Woman
Sitting
In
Red
Armchair
Kūlgrinda
Kūlgrindų
Gudrumukais

2017 m. lapkričio 4 d., šeštadienis

Sondros Simanos EINANTIS KALNAS apžvalga / Įlįsti kitam į galvą

            I.                    
Aš noriu įlįsti į tavo galvą, - lygtais taip sakau knygos "Einantis kalnas" autorei Sondrai. Matau, šitai jos neišgąsdina. Sako, lįsk. Vėliau sakau, ar jauti, kaip vakarais kirba tavo smegenų dėžutė, ar jauti kutenimą? Jei taip, žinokis, aš landžioju po galvą, nes skaitau tavo parašytą knygą.

            II.                 
Knygos viršelyje keramikinė moteris. Tokia didžiulė, lygiašonė, išsiplėtusi į visus kraštus, kaip kalnas. Ta moteris iriasi per miesto miglą, tolumoje švyti išsilieję ilgesingi miesto žiburėliai. Pats knygos viršelis kviečia į šviesą ieškoti asmenybės horizontuose pakraščių, o aš pridurčiau - ieškoti žmogaus seklumų.

"Einantis kalnas" - tai knyga apie žmogiškąją seklumą, apie priklausomybę nuo žmonių. Tai istorija apie Joniją, besivaduojančią iš pervertintos draugystės. 

Knygą sudaro trys skyriai: Apie Emą tempo rubato, Atstumtoji ir Einantis kalnas. 


III.              
Pirmajame skyriuje šviesiais tonais tapomas Jonijos draugės Emos charakteris. Emos jaunystė. Emos meilės vitražistui Antanui istorija sublizga ryškiausiomis spalvomis. Autorė Emą išryškina kitų knygos herojų sąskaita. Jei Emos senelė yra valdinga, Emos dėdė pasalūnas, Emos mama alkoholikė, jei Emos mylimasis gana žmogiška persona, tai pati Ema mažne antžmogiška. Ji svajinga slapta laisvės siekianti violančelininkė. Ji tyli, rami - kaip iš lietuviško serialo "Moterys meluoja geriau". Kameros centre stovi Jurgitos Jurkutės-Širvaitės įkūnyta mergina nutampytu megztiniu, tokia trapi it močiutės porcelianinė vazelė. Romano pradžioje tokia yra Ema - gėrio įsikūnijimas, draskomas nepalankių aplinkybių.

Pirmoje dalyje autorė linijiniu būdu vysto istoriją, kai kur įterpia Jonijos įspūdžius iš kažkur po kažko. Kuomet skaitytojas susikoncentruoja į Emos istoriją, Jonijos „įsikišimai“  ima po truputį erzinti. Pričiom ta Jonija, pagalvodavau ne kartą. Ko ji kišasi, mums įdomu Ema. Dabar klausomės Emos. Mes dabar žiūrime į Emą.

IV.              
Atstumtoji Jonija „pasiaiškina“ antroje dalyje. Kamera pasukama į ją, staiga priminusią "Ei, aš čia irgi esu." Jonija pasakoja apie paauglystėje išgyventą atstūmimą, kuomet geriausia draugė tylomis nuo jos atsiribojo. O mergaitei, kuri matyt turėjo ekspresijos sunkumų, tai tik skatino toliau lindėti savyje. Jonija dabar jau suaugusi, ji laimingas žmogus. Tik nutiko taip, kad tas laimingas suaugęs žmogus staiga su kitu žmogumi (šiuo atžvilgiu Ema) atkartoja tą patį scenarijų: susipažinimas, prisirišimas, persiliejimas, nesutapimas, atitrūkimas, paleidimas. 

V.                 
Einantis kalnas dalyje kalbama apie Jonijos atitrūkimą nuo Emos, o labiausiai apie paleidimą. Užsimenama probėgšmais ir apie nesutarimą. Lengva pasakoti, ar ne? Nesutiko charakteriai ir visi į savo puses!  O kas, jeigu žiauriai pyksti? O kas, jei ta pykčio šaknis siekia tavo asmenybės pamatą? O kas, jei tavo pamatas, traukiantis nuo žmogaus, kliba?

Paleidžia Jonija Emą per gimdymą. Vaiko gimimas gana detaliai aprašytas. Palatoje, kurioje sąrėmių apimta Jonija, viskas įgauna perkeltinę prasmę. Pavyzdžiui, akušerės prijuostė su užrašu "Švari". Begimdydama Jonija svyruoja ar ji yra švari, ar jos širdis švari, ar jos vidus yra švarus nuo pykčio ir nuoskaudos draugei.

Kartu su Jonija gimdžiau paskutinę naktį, kuomet šalia snaudė mano vyrai, o aš neatplėšdama akių nuo puslapių sakiau, turiu būtinai pabaigti knygą. Kaip ir gimdyvę, taip ir mane, po visko apėmė palengvėjimas. Jonija pagimdo mergaitę, švari ji tampa ir nuo pykčio/nuoskaudos Emai.

VI.              
Jonija ir Ema – dvi draugės, vienai jų ši draugystė be galo reikšminga. Labiausiai tinka žodis persiliejusi. Jonija yra persiliejusi su Ema. Tai ne šiaip bičiulystė, tai priklausomybė nuo konkretaus bendravimo su žmogumi, kuris nėra tavo antroji pusė. Romano struktūroje įžvelgiau analogiją. Eina dvi draugės gatve, rodos, be paliovos kalba. Kuomet įsižiūri iš arčiau, matai, kad daugiau kalba pirmoji, ji dominuoja. Taip dažnai būna, mat ekspresyvūs žmonės traukia intravertus. Ta greta pasilieka šešėlyje, pasidaro tokia neįdomi (štai kodėl Jonijos „pastabos“, pateiktos pirmoje dalyje kursyvu, ima pakyrėti), (I  romano dalis). Vėliau, antrajai, kaip ir kiekvienai žmogiškajai būtybei, sukirba poreikis irgi BŪTI (II romano dalis). Nustelbtoji aiškiai pajunta savo asmenybę šalia žmogaus, kuriam ji tarsi buvo užpildas, papildomas kamšalas iki šiol (III romano dalis). Draugės išsiskiria, pasukdamos į skirtingas gatves.

Įspūdingiausia finalinė scena (ji nėra pačiame knygos gale, bet ji kalba apie veiksmų sekos pabaigą), kurioje Ema lanko Joniją ir jos naujagimę ligoninėje. Jonija kaip naujai gimusi, ji naujai pamato savo draugę Emą. Kaip tyčia, šioji pasikeitusi šukuoseną, jos veido bruožai kažkaip išsitrynę, plaukų spalva jai visai netinka. Pyktis sumišęs su nuoskauda ir draugės išblankę veido bruožai trinasi iš Jonijos sąmonės. Ema yra paleidžiama, nors ir vis tiek pateisinama (skaitytojau, numanyk, kokiame tragizme gyvena Ema, nes autorė toliau nedetalizuoja kaip, kodėl jos gyvenimas toks sudėtingas). Pabaigos žinutė tokia, kad kiekvienas, net ir blogiausias žmogus, turi svarių priežasčių tokiu būti ir taip elgtis.

VII.           
Įlindau į tavo galvą, Sondra. Ar jauti kutenimą smegenų dėžutėje? Jei taip, žinokis, kaip ir Jonija persilieti ir aš mėgstu. 



2017 m. lapkričio 1 d., trečiadienis

Vėlinės

Už manęs stovi eilės
Akių blizgančių
Pirštų ieškančių
Šaknis įleidusių
Stovi amžinybėje
Tamsoje
Nuskendę žemėje
Prieš mane stovi eilės
Dar nepramerktų akių
Neištiestų delnų
Stovi ant debesies
Į žemę žiūri
Nekantriai laukia savo eilės
Aš stoviu ant žemės
Nešu ugnies auką
Eilėms prieš mane