2017 m. gruodžio 10 d., sekmadienis

Aristokratiška prabanga

Rašyti popierinius atvirukus švenčių proga - tai aristokratiška prabanga, kalbam su Rūta. Tam reikia laiko. Laiko pirkti, o vėliau nešti į pašto skyrių atviruką, laiko jį rašyti, laiko prieš tai pagalvoti apie kiekvieną adresatą individualiai, kad tekstas atviruke būtų asmeniškas ir paliestų. 

Prieš didžiąsias šventes jau trečius ar ketvirtus metus artimiems ir mane įkvėpusiems žmonėms, kuriems jaučiu dėkingumą, rašau popierinius sveikinimus. Mėgaujuosi pačiu rašymo procesu ir negalvoju, ką gausiu atgalios. Nesavanaudiškos mintys išlaisvina nuo pragmatiškumo, kuriuo buvau maitinta tris kartus dienoje. Užplūsta ramybės, tvarkos, net kažkoks teisingumo jausmas, kad taip ir turi būti su žmonėmis.

Šįmet mano adresatų sąrašas prasiplėtė. Išdrįsau nusiųsti atvirukus tiems, kurių asmeniškai akis į akį net nepažįstu. Atsirado naujų bičiulių, nes užmezgiau daugiau pažinčių su kuriančiais žmonėmis šiais metais. Kaip smagu kalbėti ta pačia kalba, kai pagalvoji. Todėl poetus ir poetes, rašytojus ir rašytojas švenčių proga sveikinti popieriniu būdu išties žavu. Veik profesinė komunikacija. Feisbukuose, mesendžeriuose, sms žinutėse sveikinimai praradę popieriniams laiškams būdingą jusliškumą - jo nepačiupinėsi, nepauostysi, t.y. elektroninis sveikinimas mažiau jaudinantis. Galop, visi tie el. laiškai pasimeta nesibaigiančiuose archyvuose, kuriuose pats velnias nusisuktų sprandą.

O man visada patiko daryti siurprizus. Taip sudeginau kilimą, nes žvakių vaškas tąkart iš metalinių formelių išsiliejo. Esu gerą pusvalandį pratūnojusi dėžėje - buvau pati dovana. Ir dar daug visokių keistų dalykų iškrėčiau. Žinau, kad tarp nuolatinių sąskaitų, nepageidaujamų reklamų ir retų laikraščių bei žurnalų vokas su sveikinimu yra tikra gera staigmena.

Kalėdinių atvirukų vajų skelbiu sėkmingai pradėtą!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą