Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aristokratiška prabanga

Rašyti popierinius atvirukus švenčių proga - tai aristokratiška prabanga, kalbam su Rūta. Tam reikia laiko. Laiko pirkti, o vėliau nešti į pašto skyrių atviruką, laiko jį rašyti, laiko prieš tai pagalvoti apie kiekvieną adresatą individualiai, kad tekstas atviruke būtų asmeniškas ir paliestų. 

Prieš didžiąsias šventes jau trečius ar ketvirtus metus artimiems ir mane įkvėpusiems žmonėms, kuriems jaučiu dėkingumą, rašau popierinius sveikinimus. Mėgaujuosi pačiu rašymo procesu ir negalvoju, ką gausiu atgalios. Nesavanaudiškos mintys išlaisvina nuo pragmatiškumo, kuriuo buvau maitinta tris kartus dienoje. Užplūsta ramybės, tvarkos, net kažkoks teisingumo jausmas, kad taip ir turi būti su žmonėmis.

Šįmet mano adresatų sąrašas prasiplėtė. Išdrįsau nusiųsti atvirukus tiems, kurių asmeniškai akis į akį net nepažįstu. Atsirado naujų bičiulių, nes užmezgiau daugiau pažinčių su kuriančiais žmonėmis šiais metais. Kaip smagu kalbėti ta pačia kalba, kai pagalvoji. Todėl poetus ir poetes, rašytojus ir rašytojas švenčių proga sveikinti popieriniu būdu išties žavu. Veik profesinė komunikacija. Feisbukuose, mesendžeriuose, sms žinutėse sveikinimai praradę popieriniams laiškams būdingą jusliškumą - jo nepačiupinėsi, nepauostysi, t.y. elektroninis sveikinimas mažiau jaudinantis. Galop, visi tie el. laiškai pasimeta nesibaigiančiuose archyvuose, kuriuose pats velnias nusisuktų sprandą.

O man visada patiko daryti siurprizus. Taip sudeginau kilimą, nes žvakių vaškas tąkart iš metalinių formelių išsiliejo. Esu gerą pusvalandį pratūnojusi dėžėje - buvau pati dovana. Ir dar daug visokių keistų dalykų iškrėčiau. Žinau, kad tarp nuolatinių sąskaitų, nepageidaujamų reklamų ir retų laikraščių bei žurnalų vokas su sveikinimu yra tikra gera staigmena.

Kalėdinių atvirukų vajų skelbiu sėkmingai pradėtą!

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI vasario 6-7 d.

  KULTŪRINGOS REKOMENDACIJOS ŠALTAM SAVAITGALIUI, kuris, pasak meteorologų, nusimato . Sumaniau pasidalinti virtualiu ir kokybišku turiniu . Įkvepiančiu ir verčiančiu šioj nykumoj prisiminti žmogišką normalumą būti žmogumi tarp žmonių . • Dokumentinis filmas apie Vėrą Šleivytę, kilusią iš valstiečių ir ambicingai siekusią tapti menininke tarpukario Lietuvoje. https://www.youtube.com/watch?v=opyRwmCTANQ • • Aurimas Švedas kalba apie pseudoistorikus ir pseudoistorijos pavojus, ir skirtumus tarp mokslo ir entuziastingo istorijos interpretavimo. https://www.lrt.lt/.../dziazuojanti-istorija-griaunamoji... • • Skaitiniai. Kai į komiką, pažiūri rimtai - kai komikas tampa kultūrinės žiniasklaidos taikiniu. https://370.diena.lt/.../humoristas-henry-match.../... • • Artūras Sakalauskas prisimena sovietmečio Tauragę. Jo asmeninėje istorijoje nugula laikmečio fonas. Kas ta LAIVE? https://www.lrt.lt/.../gime-ta-pacia-diena-arunas... • • Dokumentinis filmas apie amžizmą. Santykis su senatve, kai

MONOLOGAS PO POKALBIO SU FILOSOFU: kodėl jie vis dar nori perprasti menininkus? [s ą m o n ė s s r a u t a s, 2020 rugsėjo 9 d.]

  po jurgos ivanauskaitės mirties buvo sukurtas dokumentinis filmas, taip dažnai nutinka. filme atsidūrė rašytojos kažkada daryti interviu, visokių video fragmentai iš laidų, iš kelionių, nuotraukos, autorinių tekstų citatos, piešiniai, mat rašytoja buvo ir grafikė. laidos autoriai papildomai klausinėjo žmonių, kad tie papasakotų apie jurgos ivanauskaitės tikrąjį, neafišuotą gyvenimą. reziumuojant filme pasakė, kaip išvadą kokią, kad jurga visą gyvenimą draskėsi, keliavo, kūrė, rašė, darė neįtikėtinus dalykus vien dėl to, kad jai trūko tėvo. kad rašytoja ilgėjosi to vyro savo gyvenime, kuris ją mažytę ant mamos rankų paliko. ir viskas. ir taškas. vienžodžiu, per vieną akademinę valandą suarchyvavo visą rašytojos gyvenimą. suvedė jį į vienintelį tašką, paaiškinimą – ji neturėjo tėvo, ji augo be biologinio tėvo. viskas su ja aišku, supratom, galime įdėti į stalčiuką, nebėr ko gilintis. visus jos gyvenimo paslėpsnius atvėrėme, visas spintas išknisome, visus palovius išžiūrėjome, visas jos

Islandai primena apie Palestiną

  2019 metų Eurovizijos scenoje pasirodė islandus atstovaujanti grupė Hatari . Šie stebino konkurso žiūrovus savo muzikiniu kūriniu, gluminančiu įvaizdžiu ir komunikaciniais gebėjimais. Spaudos atstovai mielai kalbino grupės narius, kurie, rodės, jei neiškritę iš medžio , tai mažų mažiausiai atskridę tiesiai iš kosmoso . Personažai nedingdavo netgi nulipus nuo scenos. Jie kalbėjo apie antikapitalistinę veiklą ir tuo pačiu reklamavo menamos firmos geriamą vandenį. Visa tai lengvai šokiravo, nors Šiaurės šalių atstovai ir taip nevengia stebinti Europos. Tą padarė 2006 metais suomiai, kuomet sunkiojo roko-metalo grupė Lordi užgrojo kitonišką, iš tipinio eurovizinio konteksto iškrentantį, kūrinį Hard Rock Hallelujah . Melomanai tąkart suprato, kūrinys vertingas, o Europa išrinko juos kaip nugalėtojus, nors pradinė reakcija buvo grynas atmetimas: suomiai keitė nusistovėjusius tarptautinio muzikos konkurso dėsnius. Hatari – islandų techno, industrinio pankroko grupė iš Reikjaviko, kuri tu