2017 m. gruodžio 12 d., antradienis

Intervencija

I. NeDrąsa
Aš nesu drąsi - aš tiesiog neapskaičiuojanti, taip sakyčiau, jei kas stebėtųsi mano spontaniškais poelgiais. Aš nesu drąsi. Daug sumanymų virsta realybe tik dėl to, kad nejaučiu turinti viso pasaulio laiko. Nesu tikra, ar bus vėliau. Dabar juk mano geriausias laikas, kam turėčiau svajones atidėti ateičiai? Prigimtis vis tiek prisiveja ant 30-mečio, 40-mečio ar 50-mečio. Tą rodo svetimos patirtys. O mane mokino mokytis iš kitų...

Svetimi persilaužymo metu meta viską kaip nudilginti išminties. Nes tas, kas buvo lig šiolei, ne jų, o kitų į rankas įbrukta už gerą. Gerai yra gerai uždirbti. Gerai yra gerai gyventi. Gerai yra nekelti kitiems bereikalingų klausimų.

II. Išpjaustymai
Aštuoniese sulindę į klasioko trivietę palapinę atviraujamės. Esam Anykščiuose prie didžiulio ežero. 

Vėliau tą vakarą beplaukiodama jame iki kraujo nusibraižysiu blauzdas ir susipjaustysiu pėdas. Kraujuosiu. Gysiu namuose porą dienų. Nelieps eiti prie karvių ir aš baisiai stebėsiuosi, kaip mano išorinės žaizdos tikrai yra pakankamai tvirtas argumentas, įrodantis mano sunkią būklę. 

Žodžiai juk niekad nieko nereiškė. Kas tai? Žodžiai - tai tik oro virpinimas. Žodžiai - ne betono stulpas, ant kurio pakarti elektros kabeliai. Žodžius juk eina pakeisti taip, kaip norisi, kad būtų patogu tuomet. Iš štai "Aš nenoriu" virsta į "Gerai, gerai, padarysiu."

Labai bijau, kada prieis mano eilė, kada visi klasiokai ims apie mane atvirai kalbėti. Šįvakar šioje palapinėje mes tartum suaugę, rimtais veidais priimantys kritiką. Labai bijau, kada jie prabils apie mane. Jaučiu, išpils viską nuo baisiausių dalykų. Kad esu niekam tikusi, kad esu bjauraus būdo, kad esu nesukalbama, kad esu isterikė, kad esu nervota, kad esu nemiela. O jei dar pasakys, kad esu negraži? Mano tokia didelė nosis, o papukai visai neauga. 

Sustingstu palapinėje. Norėčiau atsistoti ir garbingai priimti tuoj į mane pasileisiančias kritikos strėles iš klasiokų. Bet trivietėje palapinėje mes aštuoniese. Susigūžiu, apkabinu kelius ir laukiu...

Jie nieko negali manyje atrasti blogo. Pasitikrinu visuose veiduose. Klasiokai apie mane nieko blogo negali pasakyti. Vienas, palapinės savininkas, išbarbena:

- Žinai, Renata, viskas su tavim gerai, bet tu kažkaip, - jis ilgai ieško tinkamo žodžio. - Tu per giliai mąstai...

Ir pasipila iš kitų burnų visokiausi nutikimai, kur aš "per giliai mąstydavau". Klasiokai sako, kad galėčiau būti ir paprastesnė su jais, nekalbėti taip sudėtingai, ir tiek.

Grįžtu supjaustymom pėdom į namus, naujo apie save sužinojusi. 

Aš nesu bloga mergaitė, aš tik per giliai mąstau, galvoju sau su palengvėjimu krūtinėje ir sopuliu pėdose. 

III. Suspardymas
Perskaitau laišką ir imu virpėti. Aš? Mano kūryba? Akimirkai nesusigaudau. Esu pakariama ant kryžiaus greta visų kitų nusidėjėlių. Tų vagių, smurtautojų, prievartautojų, žmogžudžių, padugnių. Ta gera, per giliai mąstanti mergaitė visąlaik buvo vilkas avies kailyje? Ta gera mergaitė iš tikro yra patsai šėtonas? Apsiblausia akys ir pasidaro silpna. Kas sakė, žodis nieko nereiškia? Žodis gali būti mirtinas.

Tada ilgai ilgai mąstau virtuvėje rūpintojėlio poza. Susituriu, nes moteris tarsi dauginimo aparatas. Gali akimirksniu prikopijuoti neapykantos, gali ir meilės, džiugesio. Aš žinau, kad dabar mano krūtinėje tiek jėgos, kad galėčiau žodžiu užmušti žmogų. Bet savo galią suturiu. Laikausi rūpintojėlio poza, nors neišpasakytai sunku sulaikyti per kraštus verdančias emocijas. Bet aš laikausi rūpintojėlio poza.

Nėr taip viskas paprasta, galvoju. Nepatiko mano kūryba, tai nepatiko. Čia tai paprasta. Bet kam kėsintis į mano asmenybę? Viename tekste apie save rašau "aš traukiu save pro rakto skylutę lyg storiausia vatinę kaldrą." Ar tai yra paprasta?

Dar truputi pasėdžiu rūpintojėlio poza ir imu atsigauti. Ne, to laiško aš daugiau nebeskaitysiu. Ne, aš daugiau neberodysiu savo kūrybos tiems, kurie nežino žodžio "saviraiška". Mintyse žmogų paleidžiu, matau tolstantį nuo manęs. Širdyje net palengvėja, nes pajuntu, kad kažkoks sunkumas atsirišo nuo širdies. Pajudu link lovos, reikia trumpam prigulti. 

Kelias minutes smūgiai buvo stipriausi, pamenu. Kol pargriuvusi gulėjau ant jau šalti ėmusios žemės, koja spyrė į galvą, kliuvo į gerklę ir taikės širdies. 
Jis šaukė:
-Šliuha, žinosies!
Aš bandau užsidengti, bet nepavyksta. Toliau pasipila spyrių virtinė į pilvą. Po kiek laiko žmogysta nurimsta, atsikvepia, susitvarko rūbus. Dar pritupia akimirkai prie mano krauju paplūdusio veido.
-Žinok, vieną dieną tu man dar padėkosi, - pasako. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą