2018 m. vasario 23 d., penktadienis

Monologai ir dialogai

Autorės, įkvėpusios mane, ir aš
1. Kodėl aš rašau?
Nes per rašymą matau kitaip pasaulį, stipriau jį patiriu. Nes tikiu, kad rašydama išpildau save kaip unikalią asmenybę. Nes turiu vilčių pasiekti reikšmingų pasiekimų literatūroje. Manau, kad turiu tam talentą.

2. Kodėl rašau apie šeimą ir tikrus dalykus?
Aš rašau apie tai, kas yra mano (mano istorijos, mano praeitis, mano patirtys, mano idealizacijos, mano baimės, mano svajonės). Aš kalbu apie save ir tai nėra melas (Žr. žemiau "melas" aiškinimą). Blogoje literatūroje greit atskiriamas melas - t.y., kada autorius rašydamas siekia iškelti ir sureikšminti savo asmenį, sudaryti neteisingą vaizdą arba, kai autorius iki galo nesuvokia savo patirčių, tad rašo neadekvačiai, pats sau prieštarauja. Melas - t.y., kada meluoji ne kitiems, o sau.
Pirmieji autoriau kūriniai dažnai turi autoterapijos bruožų, nes jam rašymas yra lyg psichologo seansas. Pasitaiko, kad dažnai ties tuom rašytojo karjera ir baigiasi. Psichologijoje yra taikoma rašymo terapija. Taip gimė L. Buividavičiūtės eilėraščių rinkinys "Helsinkio sindromas".

3. Kodėl tau nerodžiau ir nesakiau?
Prieš keletų metų parodžiau mažą novelę, kur išgalvoti veikėjai buvo pavadinti tavo ir jo vardais. Tada sulaukiau ugningos reakcijos iš tavęs. Po to karto supratau, kad kūrybos klausimais į tave negaliu kreiptis - tu negali man teisingai patarti. Valdas mano kūrybos nevertina. Iš šeimos ir artimųjų nelaukiu, kad mano kūryba jiems patiks. Aš tesitikiu nesikišimo, netrukdymo, tolerancijos. Šitai mane augina kaip kūrėja, kuria apsisprendžiau būti. 

4. Kodėl aš renkuosi atvirumą?
Nes šventai tikiu, kad didesnė nuodėmė yra apgauti save nei svetimus. Kaip ir savižudybė yra didesnė nuodėmė nei žmogžudystė. Atvirumas yra svetimas žmonėms, augusiems sovietmetyje, kai nebuvo saugu sakyti tai, ką galvoji, kritikuoti autoritetų. Šičia atsiranda kartų skirtumas, nes mano karta jau augo laisvoje Lietuvoje, už kurią jūs ir kovojote. 


Kartą vaikystėje aš panorau gražios aksominės blizgančios suknelės su gėlytėmis ir karoliukais. Visos mergaitės tokias jau nešiojo, netgi ta iš vaikų namų tokią turėjo. Nuėjau pas tave ir pasakiau. Tu atkirtai:
- Kam tau tokia suknelė, kur visi nešioja? Geriau būk tokia, kuri ne kitiems iš paskos seka, o kurią iš paskos seka.

Aš tokia ir esu. Tie pirmieji sulaukia daug klausimų.