2018 m. kovo 27 d., antradienis

Vilnius ir trisdešimtmečio krizės krustelėjimai


Šv. Ignoto gatvėj visko pilna: restoranai, kavinės su knygynais, viešbutis, kino teatras, apleisto namo griuvėsiai ir net fekalijų kvapas. Tas paskutinysis vertė jausti, kad šita vieta draugiškai kviečia bendrauti. Miesto vazdiniai svetimi, galvoju. Šis miestas man yra kaip svečias, kurį noriu pažinti, bet truputį varžausi to.

Prisimenu planetariumo stogą, iškilusį viršum visų pastatų Paisley miestelyje. Kaip matydavau jo linkį net tada, kai miesto šviesos jau būdavo užgesintos. Tada galvodavau, kankinama nemigos ar jaudulio sumišusio su pergyvenimu, kad va, čia yra tas pasaulio kraštas, apie kurį vis pasvajodavau, va, čia yra pasaulio kraštas ir aš girdžiu pasaulio jūrą ošiant. Man būdavo ramu. Pasiekiau jį. Sėdžiu ant pasaulio krašto ir tabaluoju kojomis. Kas toliau?

Šitas miestas – Vilnius, pagaliau pasiektas. Ir kuo arčiau esu jo, tuo labiau savimi abejoju. Juk iki tol galvodavau, kad reikia nuvykti, paliesti ir patirti. Tačiau kartą dingtelėjo tokia nugązdinusi mintis, kai vartydama mėgstamiausią sūnaus žurnalą pamačiau žveją žydroje įlankoje, apsuptoje fiordų, kad nesvarbu kur aš bebūčiau, nepatirsiu išorinių kismų, jei neįvyks vidinis poslinkis. Todėl dabar vaištau tomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis ir negera nuojauta krebžda, kaip pelė dar nepakliuvusi į spąstus, kad nieko nebus. Iš tikro esu soti nuo visko. Norisi tylos, kai aplink kyla triukšmas, ir – triukšmo, kai aplink mirtina tyla. Iki šiol manyje per daug triušmo, vis pagaunu save taip mąstant.

Su merginomis sugalvojome papokštauti. Ką norėtumetė gyvai pamatyti gatvėje?
-          Jankavičių, - sako pirmoji.
-          Džordžą Klūnį, - antroji prasitaria.

O aš nežinau, ką norėčiau dabar sutikti. Mamontovą esu mačiusi. Mačiau ir tą pačią Jagelavičiūtę kartą knygų mugėj. Ir Sabaliauskaitę. Daug rašytojų jau esu mačiusi. Kai tik čia atvykau, aikščiodama šnabždėdavau joms:
-          Žiūrėkit, čia poetė! Čia seimūnas! Čia dizainerė! Čia kažkoks literatūrologas!

Niekaip nesugebėjau sugalvoti, ką norėčiau dar sutikti. Gal dėl to, kad visi jie tapo kažkokie labiau pasiekiami. Gal per fesibuką. Ir gal dėl to man jie tokie žmogiški. Ir gal dėl to turiu mažiau idealizacijų žmonių atžvilgiu. Tas liūdina, nes man patinka gyventi iliuzijoje. Jos sienos išmuštos ružavom pagalvėm. Tokioj vietoj tikrai gera, mielieji.

Kaukšiu senamiesčio grindiniu ir galėčiau užsigalvoti, kad po juo slepiasi tūkstančio žmonių mirtis, gimimas ir meilė, bet aš tiesiog einu ir negalvoju. Šala rankos ir tas blaivo dar labiau. Iki šiol siekiau gyventi kitų žmonių sukurtame pasaulyje, tapusiame praeities mauzoliejumi. Kurį laiką savanoriškai gyvenau mauzoliejuje tarp senų daiktų, tipo giminės relikvijų. Kartą sudaužėm kinivarpų suvarpytą spintą, nes taip reikėjo. Dar abejojau, ar tai geras sprendimas, juk žadėjau atrestauruoti tą baldą. Tačiau, pakilo pjuvenų debesis, mums darėsi sunku kviepuoti, medžio dalelės, kaip koks paskutinis spintos atodūsis, tvyrojo po visas patalpas tartum gyvas arba dar norintis pagyventi nors akimirką mano šnervėse ir skaudžiai spustelti ten, kur sąžinė: „Kodėl užmušai praeitį?“

Kai spinta sugriuvo ant grindų ir iš jos didybės beliko tik prakura pečiui, aš atsidusau. Man taip palengvėjo, kad ta būsena jautėsi net fiziškai. Abejonė išsiskaidė greičiau nei tas pjuvenų debesis. Sprendimas buvo geras. Užmušau praeitį, kad turėčiau ateitį. Užmušau kitų sukurtą, kad galėčiau pati kurti. Praeities garbinimo mauzoliejus pakeitė paskirtį. Atsivėrė erdvė.

Tie, į ekspozicijas sudėti, ant kryžių prikalti per toli ir per svarbūs. Jie nėturėtų būti tokie reikšmingi man. Kai istorija gali būti visaip interpretuojama. Kai už tą patį tave gali garbinti ir nuteisti. Kai atributais tapę žmonės tėra tik skaičius feisbuke ir gyvenime. Kai autoritetai vis dėl to kasryt kakoja ir kai mylimieji sysioja kažkur už sienos, o tu girdi klozetan krentančią čiurkšlę. Kai atvažiuoji į svetimą miestą ir vis dėl to už visko visko, už pastatų, istorijų, žmonių ir eksponatų, už visko visko – matai pirmiausia tik save.

Jaučiu, kad imu save pažinti.

Laimingo trisdešimtečio!

2018 m. kovo 16 d., penktadienis

kaip gimsta rašytojai?

po lėto
vasaros dieną
kai saulė šviečia
o debesys primena
laivus ateivių
kai taip karšta
kad reikia slėptis
vėsioj troboj
žiūri pro langą
ant užuolaidos mato
juodą mažą kryžiuką
- kas čia pažymėjo?
lyg nusitaikė iš anksto
susirado auką
taikiklyje - juodas kryžiukas
ant baltos užuolaidos kampučio
rašytojo vaizduotė veikia
sukas
jam nepasakė niekas
kad čia - šūdukas 
kad 
tik musės

aut. renata karvelis 2018 kovas, valgykloje žiūrint pro langą